Libija

Libijos valstybė

arab. دولة ليبيا
Dawlat Lībiyā


Vėliava	Herbas

Himnas: „Libija, Libija, Libija“

Libija žemėlapyje

Valstybinė kalba

arabų

Sostinė

Tubrukas (de facto)
Tripolis (de jure)

Didžiausias miestas

Tripolis

Valstybės vadovai
• Prezidentas
• Premjeras
• -

Mohamed al-Menfi
Abdul Hamid Dbeibeh
-

Plotas
• Iš viso
• % vandens

1 759 540 km² (16)
0 %

Gyventojų
• 2021
• Tankis

6 959 000 (108)
3,74 žm./km² (218)

BVP
• Iš viso
• BVP gyventojui

2020
21 805 mlrd. $ (98)
3 617 $ (143)

Valiuta

Libijos dinaras (LYD)

Laiko juosta
• Vasaros laikas

UTC+2 (CET)
netaikomas

Nepriklausomybė

Paskelbta
Pripažinta

nuo Italijos
1951 m. gruodžio 24 d.

Interneto kodas

.ly

Šalies tel. kodas

218

Libija (arab. ليبيا‎ = Lībiyā), oficialiai Libijos Valstybė (arab. دولة ليبيا = Dawlat Lībiyā) – valstybė Afrikos šiaurėje, prie Viduržemio jūros. Rytuose ribojasi su Egiptu, pietryčiuose – su Sudanu, pietuose – su Čadu ir Nigeriu, vakaruose – su Alžyru, šiaurės vakaruose – su Tunisu. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Tripolis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos istorija.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad Libija jau buvo apgyvendinta 8 tūkstm. pr. m. e. Libijos pakrantės buvo gyvenamos neolito laikotarpio gyventojų, besivertusių gyvulininkyste ir žemdirbyste. Vėliau Libijoje, kaip ir kitur Šiaurės Afrikoje įsitvirtino berberai. Jie kontroliavo dykumų sritis, tuo tarpu pakrantėje karaliavo finikiečiai, kurie steigė uostus ir prekybinius centrus. Iš svarbiausios jų kolonijos, Kartaginos (dab. Tunisas) išaugo galinga karalystė, kurios įtakoje atsidūrė ir Libijos žemės. Rytų Libijoje kolonijas steigė graikai. 631 m. pr. m. e. jie įkūrė Kirėnės miestą. Vėliau regioną užkariavo romėnai. 400 metų Tripolitanija ir Kirėnija buvo Romos provincijos. Romėnų laikus mena išlikę jų miestų griuvėsiai. Žlungant Romos imperijai, į Libiją įsiveržė vandalai. VII a. prasidėjo arabų invazija. Arabai vykdė intensyvią islamizaciją. XVII a. Libija atsidūrė Osmanų imperijoje. XVIII a. Libijai pavyko pasiekti dalinę autonomiją. 1911 m. Libiją okupavo italai. 1934 m. sujungus 3 provincijas sudaryta Libijos kolonija.

Šalį suvienyti bandė ir nepriklausomybės siekė karalius Idrisas I. Tačiau po II pasaulinio karo Libijos žemes pasidalino Prancūzija (Fesaną) ir JK (Tripolitaniją ir Kirėniją). 1951 m. gruodžio 24 d. šalis paskelbė nepriklausomybę kaip Libijos Jungtinė karalystė. 1959 m. Libijoje radus gausius naftos telkinius, šalies ekonominis ir socialinis lygis gerokai pakilo. 1969 m. rugsėjo 1 d. monarchas buvo nuverstas, o po karinio perversmo į valdžią atėjo Muamaras al Kadafis, buvo paskebta Didžioji Libijos Arabų Socialistinė Liaudies Džamahirija. M. Kadafio valdymas tęsėsi iki 2011 m., kai jis buvo nuverstas Libijos pilietinio karo metu.

Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos politinė sistema.

Libija – parlamentinė respublika. Valdymo sistemą sudaro vyriausybė ir Nacionalinis kongresas.

Tarptautiniai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Libijos užsienio politika buvo orientuota į arabų šalis (iki 1973 m. daugiausia į Egiptą) ir TSRS. Šios politikos esminis bruožas – bandymai sudaryti sąjungą su įvairiomis arabų valstybėmis, iš kurių nė vienas nebuvo įgyvendintas. M. al Kadafio režimas finansavo ir rengė teroristus iš Šiaurės Airijos, Filipinų, Zimbabvės, rėmė Egipto, Sudano, Maroko antivyriausybines jėgas, Ispanijos teroristus ir separatistus, Centrinės Amerikos kairuoliškas jėgas.

1988 m. už mėginimą destabilizuoti padėtį Ramiojo vandenyno pietinės dalies šalyse ir Australijos opozicijos rėmimą su Libija diplomatinius santykius nutraukė Australija. 1973 m. Libija užėmė Čado pasienio ruožą, kuriame gausu naudingųjų iškasenų; Libijos parama Čado sukilėliams virto 1979–1988 m. karine intervencija. M. al Kadafio režimas rėmė Palestinos išsivadavimo organizacijos radikalųjį sparną. Tokia politika lėmė Libijos tarptautinę izoliaciją. 1986 m. JAV apkaltino Libiją tarptautinio terorizmo rėmimu ir nutraukė su ja ekonominius bei diplomatinius santykius; EEB valstybės juos taip pat apribojo. 1986 m. JAV aviacija bombardavo Libijos vyriausybines ir karines įstaigas, teroristų rengimo centrus (žuvo 37 žmonės); tai arabų šalyse šiek tiek sustiprino M. al Kadafio autoritetą. Libijos pietrytiniuose regionuose, kurie ribojasi su Čadu ir Sudanu, dažni pasienio ginkluoti susirėmimai.

Libijos vidaus ekonominė politika (ūkio suvalstybinimas) ir pasaulinėje rinkoje smukusios naftos kainos devinto dešimtmečio pabaigoje sukėlė krizę, ją dar sustiprino komunistinės sistemos žlugimas Europoje; tai skatino keisti šalies užsienio politiką. 1989 m. Libija ir Čadas pasirašė taikos sutartį. 1990–1991 m. Libija kritikavo Irako įvykdytą Kuveito užgrobimą. 1996 m. buvo nuslopinti šalyje kilę islamistų sukilimai. 2003 m. Libija prisiėmė atsakomybę už keleivinio lėktuvo susprogdinimą 1988 m. virš Lokerbio (Škotija), 270 žuvusių keleivių šeimoms įsipareigojo sumokėti 2,3 mlrd. JAV dolerių kompensaciją ir jai buvo panaikintos tarptuatinės bendrijos įvestos sankcijos. 2003 m. viduryje Libija paskelbė atsisakanti masinio naikinimo ginklo kūrimo programų.

Libija nuo 1953 m. priklauso Arabų lygai, nuo 1955 m. Jungtinių Tautų, nuo 1962 m. OPEC, nuo 1963 m. Afrikos vienybės organizacijai.^[1]

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos savivaldybės.

Libija suskirstyta į 32 savivaldybes, šalyje jos vadinamos šabijomis (arab. شعبية, angl. sha’biyah).

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos geografija.

Libija yra didelė šalis užimanti 1 759 540 km², tai 16 valstybė pasaulyje pagal plotą, tačiau didžiąją šalies dalį (apie 90 %) užima dykumos, rytuose – Libijos dykuma. Dykumose klimatas tropinis; žemyninis. Vasarą temperatūros vyrauja virš 30-35 °C, o šalies šiaurės vakaruose (Azijoje) užfiksuota aukščiausia pasaulyje temperatūra 57,8 °C. Kritulių iškrenta vos 25-100 mm per metus, tačiau jų gali nebūti kelerius metus iš eilės. Būdingi stiprūs, karšti vėjai (samumai ir kt.). Šiaurinę Libijos dalį skalauja Sirto įlanka, bei Viduržemio jūra, čia susidaro švelnesnis ir drėgnesnis klimatas, todėl dauguma didžiausių miestų išsidėstę šiaurėje. Pakrantės klimatas subtropinio mediteraninio tipo. Žiemą temperatūra ~15 °C, vasarą 25-30 °C. Kritulių 400–600 mm per metus.

Libijoje gausu požeminio vandens, kur jis arti paviršiaus susidaro oazės, didžiausios oazės – Gadamis, Kufra. Nuolatinių upių nėra. Šalies pietuose esančiam Tibesčio kalnynui priklauso aukščiausia Libijos vieta – Betės kalnas (Bikku Bitti), kalno aukštis siekia 2267 m. Didžioji šalies dalis neturi augalijos dangos, tik pakrantėje ir oazėse yra nedidelių palmių giraičių ir krūmynų.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos ekonomika.

Libijos ekonomika tiesiogiai priklauso nuo naftos pramonės, kuri sudaro beveik visas šalies eksporto įplaukas ir apytiksliai vieną ketvirtadalį bendro vidaus produkto (BVP). Šios naftos pramonės pajamos ir nedidelė Libijos populiacija daro šalį viena pirmaujančių tarp Afrikos valstybių pagal vienam gyventojui tenkančią BVP dalį. Tai leido Libijai išplėtoti socialinę apsaugą, tai ypač atsispindi gyvenimo sąlygose ir švietimo srityse.^[2] Taip pat tekstilės, maisto pramonė. Auginamos datulės, citrusiniai vaisiai. Po 2011 m. perversmo šalis turi ekonominių sunkumų.

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos gyventojai.

Nors Libijos plotas didelis, tačiau dėl nepalankių gamtinių sąlygų šalyje gyvena nedaug gyventojų. Tai viena rečiausiai gyvenamų pasaulio valstybių (tankumas 3,2 žm./km²). Beveik visi gyventojai susitelkę šalies šiaurėje – Tripolitanijoje ir Kirėnijoje. Fesane (dykumose) gyvenamos tik oazės. Gyventojų etninėje sudėtyje vyrauja arabai, berberai ir šių tautų palikuonys. Dar yra graikų, afrikiečių, maltiečių, italų, turkų. 97 % gyventojų – musulmonai (daugiausia sunitai, yra šiek tiek ibaditų).

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos kultūra.

Libijos gyventojų kultūra labai artima kitoms arabų šalių kultūroms. Religija daro didelę įtaką žmonių gyvenimui. Libijiečiai didžiuojasi savo arabišku identitetu. Nors išlikę dar daug liaudies kultūros bruožų (tradicinė muzika, apranga, šventės), ypač dykumose, berberų bendruomenėse, tačiau pakrantės regionas jau nemažai paveiktas vakarietiškos kultūros.

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Libijos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 106 psl.
↑ United Nations Economic & Social Council, (Feb 16 1996), „Libyan Arab Jamahiriya Report“, Office of the United Nations High Commissioner for Human Rights, Accessed July 14 2006