Manganas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Manganas (Mn)
Periodinė grupė

Metalas

Atomo numeris 25
Išvaizda

?

Atomo savybės
Atominė masė
(Molinė masė)

54,938049(9) а.m.v. (g/mol)

Atomo spindulys

135 pm

Jonizacijos energija
(pirmas elektronas)

717,3 kJ/mol (eV)

Elektronų konfigūracija

[Ar] 3d5 4s²

Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys

117 pm

Jono spindulys

? pm

Elektroneigiamumas

1,55 (pagal Polingą)

Elektrodo potencialas

?

Oksidacijos laipsniai

?

Termodinaminės savybės
Tankis

7,44 g/cm³

Šiluminė talpa

? J/(K·mol)

Šiluminis laidumas

7,82 W/(m·K)

Lydymosi temperatūra

1518 K

Lydymosi šiluma

14,64 kJ/mol

Virimo temperatūra

2335 K

Garavimo šiluma

219,74 kJ/mol

Molinis tūris

7,38 cm³/mol

Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė

?

Gardelės periodas

? Å

Manganas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Mn, atominis skaičius 25.

Gamtoje manganą galima rasti piroliuzito MnO2, hausmanito MnO·Mn2O3, braunito Mn2O3, manganito MnOOH, rodochrozito MnCO3 ir kt. mineraluose.[1]

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manganas yra sidabro baltumo, trapus sunkusis metalas, savo išvaizda panašus į geležį, gamtoje aptinkamas tik įvairiuose junginiuose. Jo randama mineraluose: piroliuizite (MnO2), braunite (Mn2O3), manganite (Mn2O3H2O), mangano špate (MnCO3) ir kt.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gamyboje daugiausia naudojami baziniai mangano oksidai (MnO, MnO2, Mn2O3), mangano chloridas (MnCl2), mangano sulfatas (MnSO4), kalio permanganatas (KMnO4).

Manganas (jo oksidai ir druskos) vartojamas plieno, gumos, keramikos, stiklo pramonėje, elektrinio suvirinimo elektrodų fliusams, sausiems elementams, dažams gaminti. Kalio permanganatas kaip oksidatorius plačiai naudojamas pramonėje, kaip antiseptikas – medicinoje.

Apsinuodijimas manganu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiausias apsinuodijimo pavojus esti dirbant mangano rūdos kasimo ir malimo, plieno lydymo, taip pat elektros suvirinimo darbus.

Mangano poveikis žmogaus organizmui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manganas į organizmą dažniausiai patenka įkvepiamas (jo dulkės ir aerozoliai). Patekęs į organizmą, manganas susijungia į nepatvarų kompleksą su baltymais. Kaupiasi kauluose, plaučiuose, kepenyse, inkstuose, blužnyje. Pasišalina iš organizmo su tulžimi, šlapimu. Apsinuodijimai manganu dažniausiai būna lėtiniai. Manganas labiausiai pažeidžia nervų sistemą. Apsinuodijimo pradžioje nusiskundimai būna astenovegetacinio sindromo pobūdžio: bendri negalavimai, silpnumas, greitas nuovargis, atminties susilpnėjimas, galvos skausmai, miego sutrikimai, impotencija, hiperhidrozė ir kt. Ligonis prislopintas, niekuo nesidomi, emocijos vangios, intelektas sutrikęs, gali sutrikti ir psichika. Būna priverstinio nevalingo juoko arba verksmo priepuoliai, veidas be mimikos („mangano kaukė“), kūno judesiai nerangūs. Vėliau pradeda drebėti rankos, sutrinka kalba, padidėja raumenų tonusas, judesiai pasidaro sukaustyti, sutrinka eisena, ligonis eina palinkęs į priekį, remdamasis pirštų galais (gaidžio eisena), nepastovi Rombergo pozoje. Šie simptomai primena Parkinsono ligą, todėl vadinami mangano parkinsonizmu. Paliečiamos ir kitos organizmo sistemos. Netenkama apetito, vargina seilėtekis, pykinimas, rėmuo, išsivysto vidutinio sunkumo hepatitas. Neretai padidėja skydliaukė, atsiranda tireotoksikozės požymių, pulsas padažnėja, sumažėja arterinis kraujospūdis, pakinta morfologinis kraujo vaizdas. Plaučiuose gali būti pneumokoniozės tipo pakitimų (manganokoniozė). Svarbu apsinuodijimą anksti diagnozuoti, nes pradinės ligos stadijos simptomai paprastai praeina nutraukus kontaktą su manganu ir pritaikius tinkamas gydymo ir reabilitacijos priemones. Apsinuodijimų manganu profilaktikai svarbu mechanizuoti ir automatizuoti mangano rūdos malimo, sijojimo, lydymo darbus, tobulinti technologinį procesą. Elektrinio suvirinimo darbai turi būti vykdomu naudojant efektyvią ventiliacinę sistemą, darbuotojas turi naudotis veido ir akių apsauginiu skydu, dėvėti specdrabužius, laikytis asmens higienos. Svarbu atlikti išankstinius ir periodinius darbuotojų sveikatos tikrinimus. Atsiradus kontraindikacijų darbui su manganu, darbą reikia keisti. Kontraindikuotina dirbti su manganu sergant organinėmis nervų sistemos, inkstų, kepenų ligomis, sergant tuberkulioze, lėtinėmis plaučių ligomis, nėščioms ir maitinančioms moterims. Maksimaliai leidžiama mangano koncentracija darbo patalpų ore – 0,3 mg/m³.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bronius Matulis, Vitalijus Janickis, Neringa Petrašauskienė. Chemijos pagrindai . Kaunas: Technologija, 2006, 235 p. ISBN 9955-25-108-5.